We're not gonna make, folks

"I don't think we're gonna make it" - sako John Doerr savo kalbos apie klimato atšilimą metu. Ir nors paskui jis pradeda pasakoti apie įvairias iniciatyvas (pvz. tarptautinį mažmeninės prekybos tinklą "Walmart", kuris pradėjo mažinti energijos suvartojimą savo prekybos centruose), aš jam pritariu - "We're not gonna make it, folks". Aš manau, kad kryžkelė, kurioje mes, žmonės, galėjome pasirinkti kitą kryptį, liko toli už mūsų nugaros, todėl tokios iniciatyvos, kaip" žalia" energija, šiukšlių rūšiavimas ar ekologiškas gyvenimo būdas geriausiu atveju tik šiek tiek pristabdys tai, kas yra neišvengiama. Panašios nuomonės buvo ir dr. B.Galvonaitė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikos skyriaus viršininkė, su kuria teko dalyvauti vienoje "Žinių radijas" laidoje apie klimato kaitą ir su kuria pertraukos metu mes pasidalinome savo apmastymais apie galimybę sustabdyti šį procesą. Be to, daugybė žmonių nelabai susimąsto apie šios problemos aktualumą ir galimas šio reiškinio pasekmes, kurias pajusime ir mes patys. Daugelis mano pašnekovų pabrėždavo, kad tai yra ateinančių kartų problema, todėl kodėl mes (t.y. gyvenantys šiandien) turėtume rūpintis tuo, kas įvyks galbūt po 100 metų, o galbūt ir dar vėliau? "Na, ir kas čia blogo? - gūžteli jie pečiais, kaip koks tūlas vinilines plokšteles besukinėjantis disk žokėjas - "Juk šiluma kaulų nelaužo, todėl mes už globalinį atšilimą".

Susipažinkite su Henriu

Štai dar viena dėmesio verta prezentacija, kurios autorius laimėjo Slideshare.net geriausios prezentacijos konkurse antrą vietą. Šiame konkurse dalyvavo daugiau nei 400 žmonių, o jų prezentacijas galite rasti štai čia. Prezentacijas vertino Guy Kawasaki, Bert Decker, Garr Reynolds (rekomenduoju retkarčiais apsilankyti jo bloge, jeigu norite išsiskirti su savo prezentacija) ir Jerry Weissman, kurio knyga "Pergalinga prezentacija: menas papasakoti savo istoriją" yra išversta ir į mūsų kalba.

Sulčių baras su požiūriu

Taip, taip, čia tas pats sulčių baras "Sanga", įsikūręs siauroje Totorių gatvėje, kurio darbuotojai tą dieną, kai prie Seimo būriavosi prieš modifikuotus organizmus susirinkę žalieji, ant sulčių baro durų užkabino štai tokį skelbimą - "Baras uždarytas. Išėjome protestuoti prieš GMO!" (gerbiamieji "Sangos" darbuotojai, atleiskite, jeigu mano pateiktas skelbimo tekstas skiriasi nuo originalo, nes man šią istoriją papasakojo vienas kolega, kuris po sočių pietų nusprendė išlenkti stiklinę gaivių sulčių - tikėtina, kad skelbimo turinio jis neatpasakojo visiškai tiksliai). Tačiau tai nėra vienintelė priežastis dėl kurios verta užsukti į šią vietą. Čia verta užeiti todėl, kad

1. "Sangoje" labai skanios sultys;
2. o be to, šiame sulčių bare dirba labai simpatiškos ir visada besišypsančios merginos, kurios tau padės apsispręsti, kokias sultis gersi šiandien (vieną dieną, gerdamas sultis ir žiūrėdamas kaip jos dirba, aš ilgai laužiau galvą bandydamas prisiminti, kurioje dar paslaugas teikiančioje įstaigoje Lietuvoje man teko susidurti su tokiu mielu ir paslaugiu personalu, tačiau joks pavadinimas man taip ir neatėjo į galvą;
3. ir dar, tu ten rasi įvairių prekių, kurios (jeigu tau rūpi) padės sumažinti tavo poveikį aplinkai;
4. na, o gerdamas sultis galėsi neskubėdamas pavartyti "The Ecologist" . Kažkada esu rašęs, kad nežinau ką daryti su perskaitytais "The Ecologist" žurnalais, kuriuos prenumeruoju. Į biblioteką neatiduosi, o išmesti - gaila, nes norisi, kad juos perskaitytų kuo daugiau žmonių. Tačiau išgirdęs savo bendradarbio pasakojimą apie sulčių barą su požiūriu aš supratau, kad žurnalo išmesti nebereikės.

Todėl, jeigu mėgsti natūralias sultis savo piniginės turinį išleisk ne "Maksimoje", o "Sangoje"

Identity 2.0

Štai kaip turi atrodyti beveik ideali prezentacija! Deja, tokių prezentacijų ir pranešėjų nėra labai daug. Sakyčiau, gal kokia 1 iš 100 yra verta auditorijos dėmesio. O tuo tarpu likusios 99, kurios gali būti apie visiškai skirtingus dalykus, greičiausiai turės vieną bendrą bruožą - žiovulį ir nuolatinį žvilgčiojimą į laikrodį bandančius paslėpti klausytojus.

Kaip atsikratyti įkyruolio

Jeigu prie tavęs autobuse, toleibuse ar lėktuve pristojo koks nors prašalaitis, kuris niekaip nepalieka tavęs ramybėje, gal būt jo atsikratyti tau padės štai šie patarimai:

1. atidaryk savo nešiojamo kompiuterio krepšį (žinoma, jeigu tu jį turi, priešingu atveju gali toliau nebeskaityti);
2. lėtai ir ramiai iš krepšio ištrauk kompiuterį;
3. įjunk ir atidaryk kompiuterio ekraną;
4. tai darydamas įsitikink, kad kompiuterio ekranas yra gerai matomas ir ramybėje tavęs nepaliekančiam įkyruoliui;
5. atsidaryk elektroninio pašto laišką su apačioje esančia nuoroda;
6. užmerk akis ir pasukęs veidą dangaus link;
7. spustelk šią nuorodos http://www.thecleverest.com/countdown.swf

Jeigu taip padarysi, būtinai sugrįšk (kai galėsi) ir parašyk komentarą, kaip sekėsi.

O jei rimtai, dar studentavimo laikais turėjau labai panašų nuotykį Čekijoje. Tąkart su būreliu bičiulių leidome karštas vasaros dieneles vienoje poilsiavietėje šalia didžiulio ežero. Vakarais susėsdavome nedidelėje lauko kavinėje ir linksmai liurlindami skanų (ir pigų) čekišką alų blevyzgodavome iki paryčių. Vieną tokį linksmą pavakarį prie mūsų stalo atlingavo gerai įkaušęs vietinis, kuris kartu su savo kompanija plempė alų toje pačioje kavinėje. Buvo akivaizdu, kad vyrukas, kuris ganėtinai sunkiai laikėsi ant kojų, prie mūsų stalo sustojo ne šiaip sau. Šiek tiek pasvyravęs ir patylėjęs jis ištraukė savo ranką iš kišenės, parodė, kad saujoje tvirtai sugniaužęs laiko granatą ir, kol mes dar nebuvome spėję ir mirktelėti, staigiu mostu ištraukęs granatos žiedą padėjo ją mūsų stalo viduryje ir movė šalin. Matyt, kad mano savisaugos instinktas buvo neblogai išlavintas, kadangi jau sekančią akimirką aš kūlvirsčiais liuoktelėjau per gana aukštą kavinės tvorą. Iš paskos į visas puses vartydami kėdes ir stumdydami staliukus skuodė mano bičiuliai, jais pasekė prie gretimų staliukų sėdėję kiti vietiniai poilsiautojai. Tik vienas iš mano draugų, kuris iš netikėtumo visiškai prarado amą, liko sėdėti prie stalo negalėdamas atplėšti akių nuo priešais jį gulinčio metalo gabalo. Na, o kas buvo toliau? Nieko. Tiesiog iš kažkur ir vėl atsirado sprogmens savininkas, kuris paėmė granatą ir įstatęs į vietą žiedą bei spragtelėjęs jungikliu, prisidegė iš burnos styrančią cigaretę.

Vilnius-Kaunas-Vilnius

Vakar vakare pasiknaisiojau savo "archyvuose" ir aptikau du apdulkėjusius kompaktus su trumpais filmais, kuriuose yra "įamžinti" prieš kelis metus įvykę mūsų maratonai su riedučiais. Vieną filmą jau įmečiau į Google Video, kitas šiuo metu vis dar kraunasi (turiu pripažinti, kad šitas "krovimas" yra velniškai lėtas procesas - štai vakar vakare, bekraudamas filmą ir benagrinėdamas naujojo blogo galimybes, aš taip užsikabliavau, kad pradėjęs nebegalėjau sustoti, tad prie kompiuterio prasėdėjau beveik iki penkių valandų ryto), todėl prie šio įrašo dar žadu sugrįšti šiek tiek vėliau. O tuo tarpu, jeigu turite maždaug 30 minučių laisvo laiko ir norite pamatyti, kaip galima per šiek tiek daugiau nei devynias valandas savo kojomis suvažinėti iš Vilniaus į Kauną ir atgal - būkite mano svečiais.



O štai ir kitas video, kuriame galite pasižiūrėti patį pirmąjį, t.y. 2002 metų vasaros pradžioje įvykųsi riedučių maratoną, kuris prasidėjo nuo Vilniaus ir baigėsi prie Kauno rotušės. Šis maratonas buvo savotiška avantiūra, kadangi negavome oficialaus leidimo važiuoti autostrada. Nusiuntęs prašymą į Kelių policiją po kelių dienų sulaukiau skambučio iš tūlo komisaro, kuris mandagiai pasiteiravo, ar aš žinąs, kiek avarijų įvyksta autostrados atkarpoje tarp Vilniaus ir Kauno ir pasakė, kad mums leidimo neduos. Kai aš atšoviau, kad mes vis tiek važiuosime, komisaras subtiliai užsiminė apie galimybę "užsidirbti" 500 Lt dydžio baudą ir, palinkėjęs geros dienos, padėjo telefono ragelį. Pasitarę tarpusavyje nusprendėme žygio neatšaukti. Taip ir važiavome tuos 100 kilometrų už kiekvieno posūkio tikėdamiesi išvysti mūsų belaukiančius policijos pareigūnus. Šio filmo trukmė yra taip pat šiek tiek daugiau nei 30 minučių, todėl, jeigu taupote laiką, rekomenduočiau pasižiūrėti 2003 metų maratono video. Nors man jie abu yra velniškai mieli.

25 būdai

Suradęs štai šią prezentaciją ir vėl prisiminiau kovo 25 dieną įvykusią pirmąją Lietuvos blogerių konferenciją. Nors, deja, aš pats šiame renginyje sudalyvauti ir negalėjau, tačiau Blogas.lt svetainėje (ir ne tik) buvo pakankamai filmuotos medžiagos (ir ne tik), kurią pasižiūrėjęs kiekvienas galėjo susidaryti pakankamai objektyvų įspūdį apie tai, kas per renginys įvyko Europos verslo centre.

Tačiau panašu, kad gyvenime visko į atskiras lentynėles taip paprastai nesudėliosi - peržiūrėjęs visas 28 kategorijas nedrįsčiau pasakyti, kad mano blogas galėtų priklausyti tik vienai iš jų. Greičiausiai tai galėtų būti Insight, Life, Detractor ir Review Blogging mišinys. Laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų. Juk galų gale tai yra tik vienas iš pirmųjų mano įrašų.

Emigracija

Štai ir viskas. Pagaliau nusprendžiau pasakyti "atia" Blogas.lt. Vieną dieną ūmai išgaravo mano tautinis patriotizmas, todėl susikroviau savo virtualias "šmutkes" ir patyliukais išmoviau, kaip koks skalsesnės užjūrio duonos kasnio ištroškęs lietuvis emigrantas ( o gal kaip tūlas kubilius ar kubilas?) į Blogger.com už uždarytų durų palikęs kelis šimtus našlaičiais virtusių mano įrašų.

Prisipažinsiu, atsisveikinti nebuvo labai sudėtinga. Taip, sutinku, kad Blogas.lt nemažai prisidėjo prie internetinių dienoraščių (blogų) populiarinimo mūsų šalyje ir netgi padėjo surengti pirmąją blogerių konferenciją (tiesa, įtariu, kad ne be tiesioginio išskaičiavimo sau, tačiau tai tikriausiai yra savaime suprantama, nes, kaip pasakė tūlas piktadarys iš vieno veiksmo filmo, kurio pavadinimo jau nebeprisimenu ...' there's nothing personal, it's just pure business').

Taigi, pasvėręs visus pros ir cons nusprendžiau, kad arba reikia dėti tašką ir baigti savo internetinio "žurnalisto" karjerą arba pasiieškoti naujos pastogės, kurios "šeimininkas" būtų svetingesnis, t.y. taip dažnai nebūtų problemų su prisijungimu prie blogo arba paspaudus "Publikuoti", staiga nedingtų ką tik užbaigtas rašyti naujas įrašas (šita nenumatyta, tačiau gana dažnai pasitaikanti Blogas.lt "funkcija" užknisdavo labiausiai). O dar tas juokingas 2 litų mokestis už, atseit, profesionalią blogo versiją, kurios didžiausias privalumas yra tas, kad už tokį menką mokestį "nužudai" įkyrią reklamą. Kadangi nesu labai išrankus, po nedidelių klajonių ir šiek tiek padvejojęs (labai knietėjo išbandyti Typepad.com, tačiau pamatęs mėnesį paslaugos mokestį nutariau, kad dar ne metas) nusprendžiau laikinai (kokiems 200 įrašų) apsistoti Blogger.com.